žodyninkas

žodýninkas, -ė smob. (1) NdŽ, J.Jabl, žodininkas (-ykas M) 1. žr. žodynininkas: Žodyninkų darbas yra ilgas ir kruopštus sp. Visi senieji žodyninkai ir gyvoji žmonių kalba sutartinai liudija, kad sveikintis seniau vartotos vardininko lytys GK1933,3. Jis (P. Kriaučiūnas) buvo ir mokytojas, ir žodininkas, ir švietėjas, ir žadintojas, ir kurstytojas – buvo visų galų žmogus V.Myk-Put. 2. (neol.) KlbV10 formalistas: Mes turim auklėti tikrus galvotojus – daiktininkus (realistus), o ne žodininkus Vr.